Yra žinoma, kad žuvų taukai gaminami ne pačių žuvų, o jie pasisavinami iš jūros dumblių. Žuvininkystės ūkiuose auginamos žuvys nesugeba įsisavinti pakankamą kiekį omega 3 riebalų rūgščių, todėl jos papildomai maitinamos žuvų produktais (pvz. tobiais), tačiau toks sprendimas yra visiškai netvarus. Net apie 80 % vandenynuose sugautų žuvų taukų sunaudojama pašarui akvakultūroje, o ne žmonių mitybai.
Sėjamosios judros (Camelina sativa) yra vienas seniausių kultūrinių augalų, kuris priklauso kryžmažiedžių šeimai, kaip ir rapsai, garstyčios, kopūstai. Judrų sėklose yra 28–42 proc. aliejaus, kurio didžiausia vertybė yra didelis naudingų nesočiųjų riebalinių rūgščių kiekis (net iki 91%), iš kurių polinesočiosios riebiosios rūgštys Omega-3 sudaro apie 40 % ir Omega-6 apie 20 %. Tačiau žuvims reikalingų eikozapentaeno (EPA) ir dokozaheksaeno (DHA) kiekio nepakanka.
Nemažėjant diskusijoms dėl žmonijos išmaitinimo, Didžiosios Britanijos Rothamsted žemės ūkio tyrimų centro mokslininkai panaudojo jūros dumblių riebalines savybės genetiškai modifikuojant sėjamąsias judras tam, kad jos sėklos gamintų žuvims reikalingas Omega 3 riebalų rūgštis EPA ir DHA. Gautomis sėklomis galima maitinti žuvis uždarose sistemose, ir jos gautų reikalingas medžiagas, tuo pačiu išsaugant didelius žuvų kiekius vandenynuose. Galvijai jau maitinami GM soja, ir gauti produktai specialiai nežymimi, tad kol kas neabejojama, kad tokiu būdu užaugintos žuvies žymėti taip pat nereiks.
Mokslininkai laukia vyriausybės sprendimo leidžiančio sukurtą metodą perkelti iš laboratorijų į bandomuosius laukus.
Nuoroda į straipsnį - Wiley
